Daug „galima“ ar daug „ne“

Daug „galima“ ar daug „ne“

Yra vaikų, kuriems viskas galima – ne sykį stebėjau, kaip toks tėvelių numylėtinis įsiveržia į kavinės žaidimų aikštelę, ima spardyti ten esančius žaislus, stumdo kitus vaikus, garsiai šūkauja, o gimdytojai nė galvos nepasuka – tegu, vaikelis, linksminasi. Būna ir kitų tragikomiškų situacijų – pavyzdžiui, kai grupelė suaugusiųjų, ištrūkusių į kurortą, šoka pagal vieno pyplio dūdelę – kur šis nori, ten eina, kur nenori – nekelia kojos. Jau nusprendę, kad pakaks degintis, visi stovomis alksta pliaže, laukdami kol mažulis į valias atsižarstys smėliuko ir teiksis pajudėti pietų link. Žodis „ne“, kaip ir kiti draudžiamieji žodeliai, tokiose šeimose vartojami itin retai. Jais net baisimasi – kur gi, juk vaikas turi pažinti visą pasaulį, pilnavertiškai vystytis ir neišsiugdyti kompleksų, tad draudžiama nebent šokti nuo stogo ir vairuoti tėčio „BMW“.

Yra ir kitokių vaikų – jiems kone viskas draudžiama. Jie nebėga į smėlio dėžę, nes tėvai jiems draudžia ištepti drabužėlius, o ir žaisti nehigieniškoje smėliadėžėje – negalima. Imti kito vaiko duodamų žaislų irgi negalima, kaip ir karstytis- „dar nukrisi, ką aš tada darysiu!“, bėgioti, sušilti, rinkti akmenėlių. Jiems negalima pavargus atsisėsti ant grindinio, draudžiama per daug klausinėti (trukdo kalbėti tėvams mobiliuoju), taškytis vandeniu, važinėti dviračiu, glostyti šuns ir apskritai – būti vaiku. Tokie neretai neturi draugų, įsitaiso mamos ar tėčio pašonėje ir ilgesingai spokso į lakstančius bendraamžius.

Taigi, „viskas galima“ prieš daug daug “ne“. Kas teisus, – amerikiečiai, teigiantys, kad draudimai traumuoja vaiką ir stabdo jo vystymąsi, ar jų oponentai, sakantys, kad vaikai turi būti matomi, bet negirdimi ir žinoti savo vietą?

Iš tiesų, pasak psichologų, abu šie auklėjimo būdai – ydingi. Asmens sveikatos klinikos psichologė Vita Čioraitienė pasakoja, kad sveikiausias auklėjimo būdas – aukso viduriukas, kai atsižvelgiama į vaiko poreikius, jam leidžiama eksperimentuoti ir bandyti, tačiau draudimais suformuojamos aiškios ribos, o vaiko veiksmai nekliudo aplinkiniams. Tiems, kas žavisi siūlymu bent iki trejų metų leisti viską, psichologė meta netikėtą argumentą – pasirodo, kad nesulaukdamas jokių draudimų, vaikas ima jaustis nesaugiai. Logika tokia: jei man viskas galima, vadinasi, aš niekam nerūpiu. Tad vaikas ima elgtis agresyviai, tarsi prašydamas, kad jį kas sustabdytų. Jei ribų per daug – vaikas tam tikra prasme žlugdomas. Nes tokiu atveju tėvai jį bando apsaugoti nuo visko, kitaip tariant – nuo paties gyvenimo. Galima tik spėlioti, kokios tokių tėvų baimės ir kodėl jie atima iš vaikų galimybę išbandyti savo jėgas, atrasti, išsiaiškinti, kas ir kaip. Per daug „ne“ girdėjęs vaikas gali ir užaugęs likti labai priklausomas nuo aplinkinių, nuolat bijoti, kas ką pasakys. Kitas variantas – sulaukęs aštuoniolikos toks vaikas tarsi nutrūksta nuo grandinės ir išbando viską „nuo…iki“, taip dažnai rizikuodamas kur kas labiau, nei būtų rizikavęs glostydamas šunį ar važinėdamas riedučiais.

Tai kodėl gi pastaraisiais metais Lietuvoje klesti „viskas galima“ auklėjimo kultas? Pasak Asmens sveikatos klinikos psichologės V. Čioraitienės, itin laisvamaniškas auklėjimas atsirado kaip atsvara labai griežtam, kur vaikas neturėjo balso teisės. Itin puritoniškai auginti vaikai užaugę protestavo rinkdamiesi priešingą auklėjimo formą – visišką laisvę. Deja, tokia „laisvė“ smarkiai žaloja patį vaiką, be to, – labai erzina ir kliudo kitiems žmonėms. Prie visų vaiko norų prisitaikantys tėvai, pasak specialistų, iš tiesų savo atžalai daro meškos paslaugą. Kai visi gyvena taip, kaip norisi vaikui, mažylis lieka tarsi anapus realybės. Dėl vaikystėje patirtų emocijų, tėvų dėmesio stygiaus aukos vaidmenį prisiimantys tokio pyplio tėveliai (jų credo – dėl vaiko padarysiu viską, ko aš neturėjau, savo vaikui duosiu trigubai) sukuria iliuziją, kad visas pasaulis pasirengęs derintis prie jo norų. Tačiau tikrovė priešinga, tad galima numanyti, kokį šoką vaikas patirs, kai paaugs ir turės žengti į pasaulį? Jis manys, kad visi privalo prie jo prisitaikyti. Aplinkiniai taip tikrai negalvos. Toks vaikas rizikuoja būti nepriimtas pasaulio, jaustis nesuprastas, gali atsirasti jausmas, kad tik tėvai jį suprato. Tad „viskas galima“ auklėjimas, nors ir malonus vaikui, ateityje jam tik kenks. Toks auklėjimas pavojingas ir tuo, kad be ribų išaugę vaikai sukelia chaosą. Žinoma, šio auklėjimo šalininkams atrodo, kad ne jie per daug leidžia, o kiti per daug draudžia.

Įmanomas ir toks variantas. Kareivinių režimą primenančio auklėjimo aukas nesunku atpažinti iš drebančios povyzos, įpročio stovėti atokiai, suspaudus rankas, žiūrėti žemyn ar į šoną, sėdėti ant kėdės ar sofos kraštelio ir t.t. Tačiau geroji naujiena yra ta, kad tikrai egzistuoja riba. Tarp leidžiu per daug, ir draudžiu per daug. Tokia riba iš dalies galėtų tapti formulė – kol kitiems vaiko elgesys nekliudo (tarp tų „kitų“ – ir tėvai bei pats vaikas), viskas gerai. Tačiau jei mamai, tėčiui, pačiam mažyliui, aplinkiniams jo elgesys trukdo – mažąjį reiktų pristabdyti.

Svarbu suprasti, kad ribos – labai individualus dalykas. Jos nėra tokios, kad nustatei, ir iki 16 metų jos nesikeičia. Ribos turi priklausyti nuo vaiko amžiaus, situacijos, tėvų būklės ir t.t. Idealu, jei draudimai formuojami derantis su vaiku, atsižvelgiant į jo interesus. Pabandykite pasaulį pamatyti mažylio akimis – ar jis nori pažiūrėti, kiek jam leisite, ar žaisdamas patiria didžiulį malonumą, ir todėl nepaisant vakarėjančio dangaus, galima leisti pažaisti ilgiau? Paklauskite savęs – vidiniu kontrolieriumi pasitikėti tikrai verta, net jei protingose knygose parašyti priešingi dalykai.