Man nuobodu. Be proto nuobodu. Tai kas, kad vėl ilgasis savaitgalis. Žinau, kad per penkias dienas iki mūsų atbildėjęs šeštadienis atneš įprastą vaizdą, – iki pietų išmiegojęs Sutuoktinis vos pramerkęs akis griebsis televizoriaus pultelio. Sakykite, kas sugalvojo, kad žmogui reikia kelių dešimčių ar net šimtų TV kanalų? Norėčiau rimtai pasikalbėti su tuo „išradėju“, juk jis atėmė iš vaikų milijonus tėvų ir motinų, o ir mažieji dėl Pandoros skrynia virtusios blogdežės (televizoriaus) siūlomų filmukų gausybės nebežino, ką veikti su kankorėžiais ir plastilinu, arba kaip pasigaminti „telefoną“ iš degtukų dėžučių ir siūlo.
Taip, aš lyg visa matanti dievybė iš anksto žinau, kaip praeis mūsų šeimos savaitgalis. Kaip jis atrodys ryte. Kaip paliks neišgertą kavą ir neplautą puodelį. Kaip rūkys balkone ir dės nuorūką į jau plyštančią nuo cigarečių „pabaigų“ peleninę, bet jos neišpurtys. Žinau, ką sakys. Na gerai, gal ne ką, o kaip. Dar žinau, kad nieko nauja nenutiks. Na, nebent prasidėtų žemės drebėjimas. O šiaip jau pirmadienį aišku, kaip bus šeštadienį, o šeštadienį, – kas dėsis pirmadienį. Ir štai aš sėdžiu ant sofos, spoksodama rutinai į akis, ir matau, kaip ji juokiasi. Kvatoja, begėdė, iš mūsų dar tik prieš metus ar pusantrų liepsnojusios meilės, kuriai įjungti nereikėjo distancinio pultelio. Pakakdavo susiimti už rankų ir eiti. Tarkim, – žibuokliauti. Ir jei dabar minėtoji blogdėžė nepaleidžia mūsų iš namų anksčiau vėlios popietės, anksčiau vienas kitą stebindavom netikėtomis žinutėmis penktą ryto „gal dar neišvykai? Pasiimk ir mane…“. Anksčiau nežinodavau, kur atsidursime ir ką patirsime vakare. Šiandien žinau. Jei pats, žmogus, nenuperki bilieto „į Kažkur“, tai valanda anksčiau ar vėliau atsiduriame prekybos centre. Gigantiškame, vartotojus ryjančiame ir išspjaunančiame „gargare“, į kurį suvažiuoja tokie patys šeimyninės rutinos užpulti žmonės, kaip Aš ir Tu.
Rutina juokiasi ir keroja. Aplimpa net knygų lentyną tiek, kad nebenoriu imti į rankas jokios knygos. Užtat mano viduje kaip vandenilinė bomba auga nuobodulys (galbūt jį reikia pavadinti „rutinoidu“?). Aš žiūriu į rutiną ir noriu sunakinti visa, kas su ja susiję. Kartais vos susilaikau nepradėjusi spiegti taip garsiai, kad pabustume abu, o nusigandusi rutina tiesiog pabėgtų. Taip reikia pasielgti kuo greičiau. Kol jos bedugnėje burnoje nepradingo viskas, kas mus sieja.
Ar žinai, mielas skaitytojau, ką apie rutiną mano psichologai? Jie teigia, kad rutina žmonės dažniausiai vadina saugiu, ramiu tapusį savo gyvenimą, kuriame ima stigti emocijų, išgyvenimų, teikiančių adrenaliną (prisimenate, toks kutenimas paširdžiuose?). Kasdienė vakarienė – nepavojinga rutina. O štai toji, kuri mūsų galvose, t.y. – psichologinė būsena, gali sugriauti bendrą gyvenimą. Kažkada svajoję nuolat būti su savo žmogumi, vėliau dažnai jaučiame nusivylimą, nes nuolat žinome, kaip tas žmogus elgsis, ką sakys ar darys…Taigi, tikroji rutina – tai atsibodimas vienas kitam.
Ai ai ai, pamaniau, žiūrėdama į dabar jau prie kompiuterio persikrausčiusio Sutuoktinio. Bet juk tebemyliu jį. Na, juk širdies gilumoje (šio kampelio dar nesurado Tetulė Rutina) nenoriu nuotykių su Kitu. Noriu nuotykių su Tavim…
Laimės receptas? Asmens sveikatos klinikos psichologai šypteli, – gyvenant ilgą laiką su tuo pačiu žmogumi, į jį imame žiūrėti, kaip į savaime suprantamą dalyką. Maždaug, – „jis visada bus šalia“. Tačiau reiktų rasti jėgų ir sąmoningai į tą žmogų pasižiūrėti ne kaip į savaime suprantamą dalyką. Nebūtina valgyti žvakių šviesoje, ar pirkti rožinius apatinius. Svarbu pasidomėti tuo kitu žmogumui. Truputėlis rutinos, to psichologinio štilio yra gerai mūsų smegenims ir visai nervų sistemai, nes tai savotiškas ramybės laikotarpis. Tačiau jei rutina ima trukdyti santykiams, reiktų ieškoti meilės savo artimam. Tarsi iš naujo pažvelgti į partnerį: kaip jis gyvena ir jaučiasi? Jei jis išeitų, kaip gyvenčiau be jo? Kas jam yra svarbu? Prasiblaškymui ir rutinos pravaikymui nebūtina vykti į Afrikos gūdumą, – pasivaikščiojimas dviese lietuviškame miške kai kurioms poroms gali būti nemažiau egzotinė pramoga, nes jos seniausiai niekuo nesigrožėjo kartu. Dar vienas laimės receptas – bandyti įžvelgti grožį mažuose dalykuose nelaukiant iš gyvenimo grandiozinių dovanų ar sukrėtimų. Turėti draugų, bendrauti ir su kitais. Rūpintis savo sveikata. Ne tik fizine, bet ir psichologine. Dar svarbu turėti pasaulėžiūrą. Ir einant skirtingais – moters ir vyro – keliais nepamiršti pasidomėti, kaip ir kuo gyvena tas kitas. Kaip jis įsivaizduoja senatvę? Ar dažnai liūdi? Apie ką svajoja?
„Bet kodėl viską turiu daryti aš?“, – pagalvoju vartydama kitos savaitės renginių anonsus. Tuo labiau, kad mano sumanyta atrakcija ir vėl bus priimta, kaip savaime suprantamas dalykas. Rutina nukelia koją nuo kojos, atsineša arčiau dėžę nuo vaikų maistelio šildytuvo ir atsisėda kone prie pat manęs. Prisipažinsiu. Pasiduodu svajonėms, kaip galėtų būti…Netikėti pusryčiai terasoje….mm…spalvoti balionai pavasario proga….pokalbiai apie gyvenimą…Mano ir Rutinos bendravimą nutraukia Sutuoktinis. Jis barškina puodais, ieškodamas pietų, ir nė neprisimindamas, kokie skanūs buvo naktiniai dešrainiai ir pigi, bet labai karšta kava, pirkta degalinėje ir geriama automobilyje…
Išmokti pravaikyti rutiną įmanoma, teigia Asmens sveikatos klinikos psichologai. Pirmiausia, kad ir ko norėtume, turime išmokti priimti kito žmogaus laisvę (bet ta laisvė neturi kenkti santykiams). Šeimą apėmus rutinai, dažniausiai dingsta labai svarbus kiekvienai porai dalykas – pokalbiai „iš sielos“. Nuobodulys ir rutina taip mus sukausto, kad nelieka net noro kalbėti, domėtis kitu. Aišku, ieškoti išeičių iš rutinos turėtų abu partneriai…visgi, jei taip nėra, verta imtis iniciatyvos! Tačiau prisiminkite, vienas žmogus rutinos neįveiks. Tai būtų savęs susinaikinimas. Paprasčiausiai pavargstama viską inicijuoti: „gal einam į teatrą“, „gal važiuojam į gamtą“, „gal pasėdėkim anoje kavinėje“….Ilgainiui tokia „vieniša“ kova baigiasi susitaikymu su tuo, kad rutina yra ir tiek. Kartais pakvimpa skyrybomis ar neištikimybe. Kartais pasvarstoma, kad gal partneris ir nuobodus, tačiau yra puikus tėvas ar mama, vertas dėmesio savo srities žinovas ir pan. Kitaip tariant, pasveriama, kuriuo atveju būtų prarasta daugiau. Tačiau nuoširdžiai manau, kad rutina – ne visagalė. Ir jei tik šį straipsnelį perskaitę, ar savo gyvenimo draugo ar draugęs balsą išgirdę žmonės. Nors du. Nors vienas. Kažką ims ir pakeis – rutina virs tolimu prisiminimu, o į duris pasibels abiejų sukurtas gražesnis, įdomesnis, spalvingesnis gyvenimas. Taigi, būsime kalbėję ne veltui.