Kaip ištraukti po spinta gyvenančią raganą

Kaip ištraukti po spinta gyvenančią raganą

Nakties tamsoje gyvenantys baubai, raganos, juodosios rankos gulinčios juodoje dėžutėje, daktarai su didžiuliais švirkštais, vandens pabaisos ir pikti burtininkai, grobiantys „blogus“ vaikus – tai tik kelios baimės iš mūsų mažųjų sąrašo. Taip jau yra, kad mažiukai vis kažko bijo. Pasak Asmens sveikatos klinikos psichologės Vitos Čioraitienės, mažyliai iki šešerių metų turi ypač daug baimių ir tai – visiškai natūralu, juk mažojo pasaulis keičiasi ir vaikas jame dažnai jaučiasi nesaugus. 3m. – 6m. vaiko kasdieninis „darbas“ – žaidimas, kuriame mažiukas vaidina įvairius suaugusiųjų vaidmenis. Tokio amžiaus vaikai tapatina save su suaugusiais, ir jiems atrodo, kad jie gali tiek pat, kiek tėtis ar mama. Tačiau pabandę būti suaugusiais, mažyliai nusivilia, (juk jie tam dar per maži) ima jaustis nesaugiai, jaučia nerimą.

Vaikų pasaulis kitoks, nei mūsų. Mes apskritai viską matome kitaip, nes vaikų fantazija neišsijungia nė sekundei, tad už tamsos ar eskalatoriaus jie mato kažką dar. Tai, ko nebemato suaugusieji. Dėl padidėjusio nesaugumo jausmo, kintančio pasaulio suvokimo ir fantazijų atsiranda baimė. Šiaip, baimė natūralus jausmas, pranešantis apie grėsmę, juk kitaip nežinotume, ko saugotis. Tačiau vaikų iki šešerių metų baimės dažniausiai yra iracionalios. Pavyzdžiui, – keturmetis pyplys bijo važiuoti eskalatoriumi. Kokia dažniausia tėvų reakcija? Jie piktinasi ir sako vaikui, kad bijoti nėra ko, klausia, „na kodėl tu bijai, juk čia nieko baisaus, visi važiuoja, o tu bijai!“ ir t.t. Pasąmoningai vaikas gauna iš tėvų žinią, kad jis ne toks kaip visi, kvailas ir nenormalus, mat kiti nebijo to, ko bijo jis. Maža to, vaikas gali pasijusti kliuviniu tėvams ir imti jausti kaltę – „mamai reikia skubėti, o aš bijau važiuoti eskalatoriumi“. Beje, tokie tėvų įkalbinėjimai, neva bijoti nėra ko, ne tik nepadeda vaikui, nes jam yra nesuvokiami (jis mato pasaulį kitaip), bet ir pagilina jo baimes.

Geriausias būdas padėti vaikui nugalėti baimę – pripažinti ją ir duoti vaikui laiko pačiam su ta baime susitvarkyti. Galima pasakyti mažyliui: „taip, tavo amžiuje normalu yra bijoti, taip, daugelis vaikų bijo. Galbūt yra tokių, kurie nebijo, bet yra ir tokių, kurie bijo“. Pripažindami, kad taip jaustis galima, leidžiame vaikui suprasti, kad jis normalus. Pavyzdžiui, kai vaikui pasakai, kad natūralu verkti pas daktarą, tuo momentu jis gali paverkti labiau, bet po to daug greičiau nurimsta. Taip yra dėl to, kad vaikas įgauna energijos susitvarkyti su savo baime, jis nukreipia dėmesį ne į savęs kaltinimą, nuvertinimą, o į susidorojimą su baime.

Dar vienas būdas „nugalėtim baubus“ – nukreipti mažylio dėmesį. Tačiau prieš tai darant, vis tiek būtina pripažinti vaiko baimę. Kartais padeda mažajam papasakota istorija, kaip kiti vaikai tvarkosi su savo baimėmis.

Labai gali padėti žaisliukai – jei mama ar tėtis padovanos vaikučiui pliušinį meškiną ar liūtą ir pasakys, kad jis saugos, mažasis veikiausiai tuo patikės. Tad toks žaislas apsaugos ne nuo vienos baimės, – suteiks vaikui saugumo, nes įsijungusi fantazija paprastą meškiuką pavers stebuklingu saugumo simbolio. Juk talismanų turi ir suaugę.

Įtakos vaiko baimėms turi ir tėvų gąsdinimai – „neužmigsi, – ateis baubas, eisi į rūsį – ragana tave nusineš“ ir t.t. Nors taip gąsdiname, norėdami mažylį apsaugoti nuo pavojų, iš tiesų jam labiau kenkiame. Taip įteigiame vaikui, kad pasaulis yra baisus, be to mes mažyliui meluojam… Psichologų nuomone, taip „saugodami“ mažylius, mes labiau rūpinamės ne jais, bet savimi. Juk šitaip manipuliuojant vaiku lengviau su juo tvarkytis. Tuo tarpu daug geriau būtų patenkinti vaiko smalsumą – nueiti su vaiku į tą rūsį, o ne gąsdinti mažylį. Beje, nors vėliau gąsdinami vaikai suvokia, kad raganų apskritai nėra, pasaulio kaip pavojų kupinos vietos vaizdas ir dėl to atsiradęs nesaugumo jausmas ar nerimas, gali lydėti jį visą gyvenimą.

Ar vaikas turi baimių, priklauso ir nuo situacijos šeimoje. Jei vienas ar abu tėvai nerimastingi, aplinka nesaugi, – vaikas bijo dažniau. Tiesa paprasta, – mažo vaiko problema yra jo tėvų problema. Jei mažylis staiga ima bijoti tamsos, būti vienas ar dar ko nors, priežasčių reikia ieškoti artimiausioje aplinkoje: šeimoje, vaiko santykiuose su močiute, seneliu ar darželio auklėtoja.

Baimė gali būti ir „pakeista“ – pavyzdžiui, vaikas bijo geriančio pikto tėvo, tačiau negali to pasakyti, nes nėra priimta sakyti „nekenčiu ar bijau tėvo“. Tuomet baimė pasąmoningai gali „persikelti“ ir mažiulis ima bijoti, pavyzdžiui, žaibo ar tamsos. Tikrąsias tokių baimių priežastis dažniausiai pavyksta „atkapstyti“ tik pas psichologą. Kartais vaiko baimė yra manipuliacijos įrankis – bijantis tamsos mažiulis galbūt paprasčiausiai reikalauja daugiau mamos dėmesio.

Psichologai ramina, kad vaikiškos baimės yra išaugamos. Normalu, jei vaiduoklių bijo 3-6 metų vaikas. Kartais baimės pasilaiko kiek ilgiau, iki aštuonerių, devynerių metų. Bet jei vaikiškosios – iracionalios baimės nepraeina ir paauglystėje, – būtina aiškintis, kodėl vaikas bijo ir ar vaikui neprasidėjo neurotinė reakcija.

Juokinga detalė – gąsdinimai yra paveldimi! Kitaip tariant, savo vaikus ir anūkus dažniausiai gąsdiname tuo pačiu, kuo mamos ir močiutės gąsdino mus. Psichologai pastebi, kad dažniausi tokių gąsdinimų personažai – ragana ir gydytojas. Tiesa, kas kelios kartos gąsdinimų personažai kiek keičiasi, prisiderindami prie kintančio pasaulio.