„Aš myliu savo vaiką!“ – vienodai patvirtintų ir pirmagimio susilaukusi šeimos moteris, ir vieniša mama, ir stikliuko nevengianti, septinto vaiko besilaukianti moteriškė. Ar jų meilė savo atžaloms vienodai karšta? Ir ką lemia tai, kiek meilės iš tėvų gauna mažylis?
Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių psichologai pasakoja, kad šalia natūraliai, su mažylio gimimu ar atėjimu į šeimą atsirandančia jausmų gama, egzistuoja ir savotiškas nuosavybės jausmas. Juk tai mūsų dalis, už kurią esame atsakingi, kurią, tarsi molį jaučiamės galį lipdyti, kaip trokštame, ir kuri pratęs mūsų giminę. Psichologai tokį jausmą priskiria žmogaus ego, kurio dalimi tampa vaikelis. Iš tiesų, be abejo, vaikas nėra mūsų nuosavybė. Mažasis žmogutis ateina į pasaulį ir nori būti toks pats laisvas, kaip ir mes.
Mamos nevienodai žiūri į savo mažylius. Vienos sako, kad vaikas joms – viskas. Tokios moterys nenori kūdikio palikti nė sekundei, tarsi susitapatina, susilieja su juo. Kitos, pagimdžiusios kad ir labai lauktų vaikelių atranda, kad jis pasiglemžia visą laiką, tad ima jausti įprastos veiklos, savo asmenybės ugdymo stygių. Jos dažniau likusios bent kelioms valandoms patikėti vaikelį mamai, seseriai ar auklei ir skirti laiko tik sau ar partneriui. Psichologine prasme, ir vienos, ir kitos kažkiek yra egoistės. Vienos trokšta, kad vaikas priklausyt ir savo dėmesį skirtų tik joms, kitos pakankamai vertina pačios save ir nenori visko atiduoti kūdikiui. Tačiau. Ir vienos, ir kitos gali labai karštai mylėti savo vaikus. Tiesiog skiriasi jų požiūrio kampas. Tos, kurioms „vaikas yra viskas“ dažniausiai mato savęs realizavimą per šeimą, jų viso gyvenimo svajonė gali būti gimdyti ir auginti vaikus. O kitos savęs realizaciją, galbūt, mato per santykius su kitais žmonėmis, darbą, karjerą, todėl neįvardina vaiko, kaip gyvenimo tikslo.
Svarbu, kad santykiai su vaiku neperaugtų į vadinamąją hipermeilę ir hiperglobą. Mat tai ne tik sudaro prielaidas formuotis nuo kitų labiau priklausomai, neurotiškesnei asmenybei, bet ir gali ateityje atsisukti prieš pačią mamą. Juk mylima per daug, imame dusti. Ir nesvarbu, ar tai tėvų-vaikų, ar partnerių meilė. Reikia suvokti, kad ir vaikui reikia „pakvėpuoti“, ir tėvams savęs nepamiršti. Juk augantis vaikas norės turėti savo gyvenimą, tikslus, o meilė jam – tai ne vien atsidavimas, mėgavimasis tuo mažu žmogučiu. Meilė – tai kito interesų paisymas, savo interesų puoselėjimas, atsakomybė. Šios savybės sudaro prielaidas, kad senatvėje neteks skųstis, jos tiek dėl vaikų paaukojome, o štai dabar, vieni likome. Atminkite, per didelė, įkyri meilė – atstumia, kaip per saldus pyragas.
Visgi sveika tėvų meilė vaikui – itin svarbi. Tik mylimas vaikas gali jaustis saugus. Vos gimęs mažulėlis nesupranta kalbos, tačiau jaučia emocinę mamos būseną. Todėl svarbu, kad jis jaustų ramybę, stabilumą, šilumą, kitaip tariant, kad sąlygos, kai jis buvo motinos įsčiose, ir kai užgimė, dramatiškai nepasikeistų. Švelnus ir raminantis kontaktas su mama labai svarbus iki vaikučiui sukaks 6 mėnesiai, kol jis dar pats neropoja. Todėl bendrauti su mažyliu reiktų su „emocine pagalve“, t.y. – šalia jo turėtų būti tik patys gerai besijaunčiantys, ramiai nusiteikę, pailsėje, dvasinę pusiausvyrą jaučiantys žmonės. Susierzinimas ir grubumas, net jei jų neišsakome žodžiais, gąsdina mažylį!
Kad kūdikis jaustųsi puikiai ir užaugtų emociškai stabilus, pasakoja Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių psichologai , labai svarbus ne tik tėvų meilės „kiekis“, bet ir „kokybė“. Kokybė – tai, pirmiausia, pagarba mažam žmogučiui ir jo interesams. Antra sąlyga – motina turi jaustis gerai, bendraudama su vaiku. Todėl, jei moteris prižiūri mažylį sukandusi dantis, laukdama, kol šis paaugs ir ji galės grįžti į mėgiamą darbą, geriau pasamdyti auklę, o mama su vaikeliu bendraus gržįusi iš darbo. Taip, vaikas mamą matys rečiau, bet laimingą, o tai žymiai svarbiau. Šiuo atveju, kaip rodo tyrimai, biologinis faktorius nėra lemiamas. Vaikui svarbus nuoširdus ir ramus, emociškai stabilus ryšys. Trečias svarbus dalykas – neužgožti vaiko. Daug į vaiką įdeda, tačiau ir itin daug iš jo vėliau reikalauja motinos, kurios pačios nesijaučia saugios. Simbiozės su vaiku, tokiu atveju, labiau reikia joms pačioms, o vaikas būna priverstas gintis, iš čia gimsta nusivylimas, nepasitenkinimas ir t.t.
Tėvų meilės stoka kūdikystėje daro milžinišką įtaką vaiko asmenybės raidai, visam jo gyvenimui, vietai visuomenėje, socialiniams ryšiams. Studijos patvirtina, kad vaikai, augę šeimose, kur motinos nesijautė patenkintos arba kentė nuo pogimdyminės depresijos, linkę į depresijas, neurozes, jaučiasi nesaugūs, pergyvena dėl smulkmenų. Be abejo, pagimdžius moteris natūraliai išgyvena savotišką buvusio gyvenimo gedulį. Ji suvokia, kad gyvenimas niekuomet nebebus toks, koks anksčiau, pradžioje tarsi nenori tuo tikėti, vėliau jaučia šiokį tokį susierzinimą dėl praradimų. Tačiau gana greitai apsipranta ir susitaiko su nauju gyvenimo periodu (jei nesusitaiko, jaučia pykčio, įsiūčio priepuolius, kamuoja visiška apatija, – reiktų kreiptis pagalbos į psichologus ar psichoterapeutus).
Taigi, motinos ir tėvo meilė – vaikeliui ne mažiau svarbi, nei mamos pienas, šilti patalėliai ir kiti kūdikiški „reikaliukai“. Bet kokia neigiama emocija ar stresas persiduoda vaikui ir jam kenkia. Mylėti savo vaiką nereiškia nupirkti jam brangiausią žaisliuką ar atiduoti į prabangų privatų darželį. Jūsų mažulėlis nori būti saugus. Nori jausti tėvų ramybę ir augti apsuptas harmoningų minčių bei dvasinio komforto. Visa tai telpa nuostabiame jausme, kurį išreiškiame žodžiu „myliu“…