Laisvė – žodis, skambantis daugelyje eilių, senesnių ir naujų dainų. Troškimas, kurį atsinešame gimdami, tarsi išsilaisvindami iš motinos įsčių ir tuoj pat pakliūdami į rūpestingą ir saugią Nelaisvę. Asmens sveikatos klinikos psichologai teigia, kad laisvė asocijuojasi su tuo, ką mes turėjome, ir ko savotiškai neturėjome vaikystėje. Su tuo svaigiu pojūčiu, kad galime viską, kurį, rūpindamiesi mūsų saugumu, apribojo tėvai ir mokytojai. Pamenate tą fantastišką laiką? Kai ištrūkę dūkdavome, darydavome, ką norime, nors žinojome, kad vėliau gausime barti ir jausimės kalti? Tas svaigumo, darant tai, ko iš tiesų norisi, pojūtis lydi mus visą gyvenimą. Todėl veikiant pasąmonei, laisvę siejame su kažkuo saldžiu, nepakartojamu, susijusiu su visišku atsipalaidavimu ir, kaip visi rojaus obuoliai, – uždraustu. Tėvų pastangomis, dar vaikystėje susidaro savotiškas sąlyginis refleksas – vienu metu mes siekiame laisvumo, ir kartu jo bijome.
Pasvarstykime, ką gi reiškia, būti laisvam? Juk iš tiesų, niekas nelaiko pririšęs prie kėdės, o kažkodėl norisi bėgti, lėkti, skristi kažkur, kur jausimės…laisvi. Taip yra todėl, kad laisvė nėra tik išorinė. Kaustančios grandinės dažniausiai slypi mūsų pačių viduje. Net išsilaisvinę iš akylos tėvų ir mokytojų globos, neretai mes liekame savo pačių, įgytų, ar visuomenės primestų dogmatinių stereotipų, savicenzūros vergais. Kol užaugame, pasaulis būna oi, kaip pasikeitęs, o mes liekame suvaržyti pasenusių „varžtų“.
Vienas airių verslininkas, vietinės reikšmės politikas kažkada man paaiškino, kur Airijos vystymosi sėkmė. Sako, įstoję į Europos Sąjungą, buvome neturtingi, o pasaulis vis aiškino, kad norint pasivyti kitas šalis, reikia kovoti, konkuruoti ir t.t. Kažkaip pagalvojome, kad mes tokie menki, jog kovoti neverta. Tad tiesiog užsiėmėme širdžiai miela veikla, ir daugiau žiūrėjome, kaip mes jaučiamės tai darydami, nei ar lenkiam ką nors. Žinoma, kad gera savijauta dirbant, suteikia laisvę, atpalaiduoja nuo tų ribų, kurias patys sau susikuriame, leidžia nenuvertinti savęs iš anksto. Kitoks požiūris, teigiamos emocijos leido Airijai tapti klestinčia valstybe, mat airių galvos buvo išlaisvintos nuo stereotipų.
Lygiavertis pavyzdys, – kūrėjas. Kad jis galėtų sukurti kažką naujo, gal genialaus, nueiti toliau, nei nuėjo pasaulis iki šiol, jis turi būti laisvas, neturėti ribų. Juk gimstame taške, kurį iki to laiko yra pasiekusi visuomenė. Jei galvosime, kad geriau „neiti už namų ribų, nes pasiklysime ir pražūsime“, – nieko nepasieksime. Nes baimė – pagrindinis laisvės priešas.
Vidinė laisvė itin svarbi ir psichinei sveikatai. Paklausite, kas ta vidinė laisvė? Ogi sugebėjimas priimti sprendimus. Sąmoningai. Daryti viena, ar daryti kita. Taip pat tai gebėjimas įsisąmoninti tai, ką jauti, nes viduje sukaustytas žmogus yra išmokęs jausti tam tikrus dalykus, demonstruoti, arba ne, tam tikrus jausmus. Laisvo žmogaus emocijos laisvos, todėl jis adekvačiai reaguoja į tai, kas vyksta, geriau jaučiasi ir liūdėdamas, ir pykdamas, ir nerimaudamas, ir būdamas visiškai ramus. Išugdyti vidinę laisvę galima tik pažįstant save – savo emocijas, jausmus, interesus. Kaip tai padaryti? Pirmas žingsnis, – paklausti savęs, ar gerai jautiesi, būdamas čia, darydamas kažką. Gera savijauta parodo, kiek esi laisvas. Jei pripažįsti, kad nėra gerai, kad būtum laisvas, turi įvardinti sau, ko tam reikia, ką nori jausti. Ir kaip žinosi, kad gerai jautiesi. Tada, kai taps aiškūs visi šie dalykai, galima suformuluoti sau užduotį, – ko reikia, kad taip jaustumeisi.
Kol, užuot sutarę, kovosime su savimi, vidinis cenzorius neleis mums ištrūkti už ribų, neleis išskleisti sparnų ir pasijusti laisviems. Ir nėra ko kaltinti kitų. Dažnai, kad ir poros santykiuose, vienas sako „man reikia daugiau laisvės“. Tačiau jo nelaisvė, dažniausiai ne partnerio, o jo paties, vidinė problema. Be abejo, tai nereiškia, kad nereikia įsiklausyti į kito žmogaus poreikius. Tačiau svarbesnė kita tiesa – kuo mažiau kontroliuojame kitą, tuo daugiau turime laiko sau. Dėl to tampame laisvesni, nes suteikdami laisvę kitam, įgyjam laisvę ir sau. Taip, kartais bijome nekontroliuoti, nes vaikystėje mus „išgąsdino“, kad laisvė – tai baisu. Kad turime vienas kitą matyti (mamos ar tėčio akis) ir kontroliuoti. Ir kažkokia dalimi tai tiesa, – kad turime jaustis saugūs. Bet gyvenimas rodo, kad tai iliuzija. Todėl visiems linkiu atrasti vidinę ramybę ir laisvę, kad užuot griovę, galėtume kurti, užuot saistę, – paleisti, užuot bijoję, – siekti.